Kuris iš mūsų nėra gyvenime nors kartą pagalvojęs: „Ak, kaip norėčiau ir vėl paragauti tų obuolių iš vaikystės sodo pas močiutę. Dabar tokių niekur nenusipirksi.“ XIX amžiuje, o daugelyje pasaulio kraštų dar ir XX amžiuje, egzistavo daugybė skirtingų obuolių veislių. Tačiau industrinis žemės ūkis sunaikino šią įvairovę. Išliko vos kelios pagrindinės veislės, kuriomis prekiaujama dideliais mastais. Likusios veislės tebėra auginamos mėgėjų soduose, tačiau nuėję į prekybos centrą negausite įsigyti alyvinių ar antaninių obuolių, o ką bekalbėti apie kitas retesnes veisles.
Norint suprasti obuolių veislininkystę, vertėtų žinoti, kad komercijai ar asmeniniams poreikiams auginama obelis nėra auginama iš sėklos. Pasodinus sėklą galime tikėtis, kad užaugs obelis, kuri brandins skanius obuolius, tačiau tai bus gana atsitiktinis genų rinkinys, kurį nulems žiedus dulkinančios bitės maršrutai. Bet kokiu atveju obuolių skonis bus kitoks nei tėvinių veislių. Yra tikimybė, jog tokios obels vaisiai bus rūgštoki, neišvaizdūs. Norėdami turėti identišką pasirinktos veislės obelį turite ją klonuoti, jei konkrečiau – sukurti skiepijimo būdu. Jums reikalinga originalios obels šaka, kuri įskiepijama į obels ar kito skiepijimui tinkamo medžio šaknį. Komercija užsiimantys obuolių augintojai paprasčiausiai susikoncentruoja į obuolių veisles, kurias lengviausia auginti, kurios žada didžiausią pelną ir yra madingos. Taigi, jie skiepija tik tokios veislės obelis, kurių vaisiams jau iš anksto numatyta vieta prekybos centrų lentynose. Visos kitos veislės, net jei jos yra skanios ir įdomios, lieka šešėlyje.
Blogoji tokio susikoncentravimo į kelias veisles pusė yra ta, kad šiuolaikinis žmogus mažai tesupranta apie obuolius. Be to, dažnai valgo beskonius, neišraiškingus obuolius, kurie atrodo gražiai, yra itin atsparūs smūgiams, didelis ir blizgantys. Beje, paprastai tai yra itin saldūs obuoliai. O rūgščiuose obuoliuose yra daugiau vitamino C. Perpjaukite laukinės obels obuolį ir pamatysite, kad sąveikaudamas su deguonimi jis iš karto patamsėjo. Tai rodo didžiules vitamino C atsargas.
Alyviniai obuoliai vasarą ant mūsų stalo atsiduria anksčiausiai, antaniniai obuoliai džiugina gomurį malonia rūgštele, įvairios rudeninių obuolių veislės labai tinka džiovinimui ir išsilaiko rūsyje iki pat pavasario. Anglai turi savo mėgstamas obuolių veisles, amerikiečiai – savas. Apie obuolius būtų galima pasakoti ir pasakoti, nes jų įvairovė išties stulbina. Vis dėlto tai yra žinios, kurių šiandieninis vartotojas nebeturi. Jis žino tik kelias parduotuvėje parduodamų obuolių veisles. Kaip tai galėtų pasikeisti? Prekyba neturėtų būti orientuota vien į didelius pardavimus ir unifikavimą. Jei klestėtų smulkusis verslas, jūs žinotumėte, kurioje miesto vietoje yra parduotuvė, siūlanti pirkėjams dvidešimt skirtingų obuolių rūšių.
Laimei, šiandien užėję į parduotuvę vis dar galime rinktis bent iš penkių ar šešių prekybininkų siūlomų obuolių veislių. Ir galima jų prisipirkti iki soties, ypač jei skelbiamos palankios Maxima akcijos. Kas žino, kas laukia mūsų ateityje. Belieka tikėtis, kad nedideliuose ūkininkų turgeliuose vis dar galėsime kartas nuo karto atrasti vaikyste kvepiančių mėgstamų obuolių veislių. O gal viskas pakryps daug geresne linkme?