Vienas iš gražiausiai išplėtotų dvasinės psichologijos mokslų yra jogos psichologija, tirianti žmogaus psichiką santykyje su gyvenimu ir platesnėmis egzistencijos dimensijomis. Šis mokslas, kilęs iš senovės jogos tradicijos, siekia paaiškinti ir ištirti žmogaus gyvenimo galimybes, atskleisti paslėptas gyvenimo tikslo, egzistencijos ir santykio su pasauliu, kuriame gyvename, paslaptis. Nors šiuolaikiniam žmogui prieinama daug psichologijos sistemų, jogos psichologija unikali tuo, kad siekia sujungti šiuolaikinį mokslą su senovės filosofija. Jogos psichologija yra veiksmingas mokslas, padedantis užtikrinti sveiką, subalansuotą ir individualiai jautrų požiūrį į psichinę sveikatą ir gerovę.
Psichologijos filosofija
Apskritai psichologijos filosofija siekė dviejų krypčių. Pirmoji, kuri teigia, kad gyvenimas yra empirinis ir gali būti matuojamas bei stebimas materialiuoju lygmeniu. Ši filosofija teigia, kad visa sistema sudaryta iš materijos, kurią galima pamatyti fiziškai stebint ir stebėti pojūčiais. Todėl viskas, kas egzistuoja žmoguje, gali būti išmatuota fiziniu lygmeniu, paaiškina visus žmogaus egzistencijos aspektus. Vienas iš svarbių šios filosofinės ideologijos aspektų yra tas, kad viskas yra pagrįsta patirtimi, išoriniais veiksniais ir genetiniais polinkiais. Visa tai kartu sudaro psichikos pagrindą. Todėl elementai, kurie atrodo esantys už fizinio ir stebimo egzistencijos lygmens ribų, yra arba įsivaizduojami, arba dar neįrodyti empiriniais stebėjimais.
Empiriniam įsitikinimui prieštarauja filosofija, kad žmogus sudarytas iš elementų, kurie yra už fizinės žmogaus struktūros ribų. Nors materialūs komponentai prisideda prie mūsų egzistencijos, yra daugybė žmogaus savybių, kurių neįmanoma išmatuoti mikroskopu ar elektromagnetiniu skenavimu. Nors šios savybės nėra sudarytos iš tos pačios medžiagos kaip žmogaus kūnas, jos egzistuoja savo dimensijoje ir išlaiko savo savybes, leidžiančias joms egzistuoti. Vienas iš pirminių elementų, egzistuojančių savo forma, pavyzdžių yra sąmonė. Pagal neempirinės filosofijos apibrėžtį sąmonė yra žmogaus gyvenimo dalis, tačiau ji nėra vien tik žmogaus viduje ir jos negalima rasti smegenų struktūrose. Greičiau tai yra egzistencijos laukas, kuris persmelkia visą kūriniją, bet įgauna atskirų esybių pavidalą, kai yra filtruojamas per atskirų esybių, pavyzdžiui, žmogaus, struktūrą. Todėl ji yra žmogaus būtybės dalis, bet neapsiriboja vien žmogaus struktūra.
Dauguma empiriškai pagrįstos psichologijos atstovų mano, kad sąmonė yra smegenų sudedamoji dalis, o dvasia arba kokia nors su aukštesniu šaltiniu susijusi esybė neegzistuoja. Visa tai, kas patiriama ir matoma žmoguje, gali būti paaiškinta fiziniu žmogaus turiniu. Todėl siekis suprasti ir suvokti žmogaus psichikos funkcijas dažniausiai vykdomas tiriant smegenis per tokius mokslus kaip neuropsichologija. Tai sudaro pagrindą platesniems elgesio, raidos ir kognityvinės psichologijos tyrimams.
Neempirinė psichologija
Kita vertus, neempirinė psichologija pripažįsta sielą arba kažką, kas egzistuoja kartu su žmogumi ir peržengia nykstančio kūno ribas, kaip papildomą subjektą, prisidedantį prie žmogaus egzistencijos. Nors žmogaus kūne yra dalis medžiagos, būtinos gyvybei susiformuoti, jis nesudaro visos sistemos. Neempirinėje psichologijoje laikomasi įsitikinimo, kad individuali sąmonė yra didelės sistemos, kuri vadinama kosmine, visuotine arba kolektyvine sąmone, sudedamoji dalis. Atsižvelgdama į šį supratimą, neempirinė psichologija siekia tirti žmogaus psichiką per sąmonės, sielos (dvasios) ir kitų elementų, esančių už fizinio kūno ribų, komponentus.
Nors ne kiekviena psichologija atitinka šias ribas, dauguma taikomųjų psichologijos praktikų atitinka vienos iš šių ideologijų kontūrus; arba protas yra kūne ir smegenyse, arba jis yra kažko didesnio ir už kūno ribų esančio dalis. Vakarų psichologija, kaip socialinė praktika, dažniausiai eina empirinio tyrimo keliu, o Rytų psichologija – metafizinio ir spiritualistinio. Vis dėlto yra šiuolaikinių mąstymo mokyklų, mokslininkų ir psichologų, kurie peržengia šias ribas ir siekia reformuoti psichologiją į visapusišką mokslą apie žmogaus protą. Iš tiesų žmogaus smegenys iš tiesų reikšmingai prisideda prie mąstymo, suvokimo ir elgsenos funkcijų, tačiau tuo pat metu nėra jokių svarių įrodymų, kad savimonė ar sąmonė gali būti įtraukta į smegenų funkcijas. Abi šios įžvalgos kartu pasirodė esančios dideli iššūkiai šiuolaikiniams žmogaus psichologijos tyrimams.